2017 m. balandžio 15 d., šeštadienis


Kristus prisikėlė! 
Tikrai prisikėlė!


Lituania Christiana sveikina visus savo skaitytojus su šv. Velykomis!

2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Jie surišo jo rankas


Plinio Corrêa de Oliveira

Kodėl budeliai Jėzų surišo? Kodėl jie norėjo sutrukdyti Jo rankoms judėti, kodėl jas surišo stipriais raiščiais? Kodėl tokiu būdu kam nors suvaržomi judesiai ir galios, galima būtų paaiškinti didžiule neapykanta arba baime. Dėl ko tokia neapykanta toms rankoms? Kodėl tokia baimė prieš Jo rankas?
Ranka – viena iš išraiškingiausių ir kilniausių žmogaus kūno dalių. Popiežiai ar tėvai, kai teikia palaiminimą, daro tai rankos ženklu. Maldai žmogus sudeda rankas arba jas kelia į Dangų. Kai norime parodyti valdžią, į rankas įduodame skeptrą, kai jėgą, – rankoje kalavijas. Gydytojas ranka paduoda vaistus, gailestingas žmogus ištiesia pagalbos ranką vargšams, seneliams ar vaikams.
Žmogus bučiuoja rankas tiems, kurie daro gera, ir suriša rankas tų, kurie daro blogį.
O Tavo rankos, Viešpatie, ką jos padarė? Kodėl jas surišo?

****

Kas galėtų pasakyti, o Viešpatie, kokios tos rankos, dabar kraujuojančios, sužalotos, bet tokios gražios ir kilnios, kurios nuo pirmųjų Tavo kūdikystės dienų garbino Dievą, kai jas bučiavo Švenčiausioji Mergelė ir šventasis Juozapas? Kas galėtų pasakyti, su kokiu švelnumu jos glostė švenčiausiąją Motiną? Su kokiu nuoširdumu jos buvo sudedamos maldai? Ir su kokia jėga, kokiu uolumu ir nusižeminimu jos dirbo Šv. Juozapo dirbtuvėje?
Tobulo sūnaus rankos, ką jos blogo padarė šioje žemėje?

****

Prasidėjus Tavo viešajam gyvenimui, Tu buvai Mokytojas, mokęs žmones eiti keliu, vedančiu į Dangų. Tavo rankos judėjo, kad nurodytų kelią į dangiškąją buveinę arba kad sudraustų nuo blogio. Tavo rankos praturtindavo Tavo kalbas, Tavo žodžiai dėka rankų gestų tapdavo aiškesni. Apaštalai ir žmonių minios patikėjo Tavimi, Viešpatie.

****

Mokytojo rankos, bet taip pat ir Ganytojo rankos. Tu ne tik mokei, bet ir buvai vadovu bei gyvenimo pavyzdžiu. Vadovo uždavinys – paveikti valią, o mokytojo – protą. O valią pirmiausia galima paveikti meile. Tavo rankos buvo apdovanotos paslaptingomis, antgamtiškomis galiomis, kad paglostytų mažuosius, kad priimtų atgailą darančiuosius ir kad gydytų ligonius.
Bet šitos rankos taip stebuklingai galingos, jog joms pakluso gamtos dėsniai, joms, davus ženklą, atsitraukdavo skausmas, mirtis, neviltis, turėjo ir kitą užduotį. Ar Tu nekalbėjai apie pavojingąjį vilką? Ar Tu galėjai būti Ganytoju, nenuvijusiu vilką? Vilką,–taip, bet pirmiausia – velnią.
Viešpatie, Tu savo galia išvarinėdavai velnią, o nuo Tavo žodžių, skambančių rimtai ir valdingai kaip griausmas, kilniau ir šventiškiau kaip angelų giedojimas, sprukdavo išsigandusios ir suglumusios nešvariosios dvasios.
Ganytojau, Tavo dieviškosios rankos kėlė lazdą ne tik prieš mums nematomas dvasines galybes, plevenančias ore ir siekiančias pražudyti žmones, kaip sako Šv. Povilas, tačiau ir prieš velnią, bandydamas įveikti blogį, pasireiškiantį regimomis ar kitaip suprantamomis formomis.

Blogis pirmiausia suvokiamas abstrakčiai. Bet nėra nė vienos ydos, kurios, Viešpatie, nebūtum įvardinęs. Konkretus blogis pasireiškia žmonėse. Ir ne tik aplamai žmonėse, bet tam tikruose visuomenės sluoksniuose, pvz. fariziejuose. Ir ne tik atskiruose sluoksniuose, bet ir konkrečiuose žmonėse, kaip prekeiviuose šventykloje, įamžintuose Evangelijoje dėka jų išvaikymo. Čia kalbama ne tik apie žmonių teises, bet ir apie Dievo dalykus. Tarnaujant Dievui, būna akimirkų, kai tylėti negalima, kai tylėjimas reiškia išdavystę.

****

O šitos rankos, tokios švelnios teisiesiems, kaip Šv. Jonui – nekaltajam, Šv. Magdalenai – atgailautojai. Šitos rankos, keliančios baimę blogiui, velniui, kūniškiesiems geiduliams, kodėl jos dabar surištos ir kraujuojančios?
Ar dėl nekaltųjų darbų, ar dėl atgailautojų? O gal dėl tų, kurie dėka savo išdidumo nepriėmė Tavo meilės ir Tavo gailestingumo ir nuo Tavęs nusigręžė?
Bet iš kur tokia neapykanta, iš kur tokia baimė, kad nusprendžia Tavo rankas surišti, nutildyti Tavo balsą, atimti Tau gyvybę?

****

O Viešpatie, norint šią visą baisenybę suprasti, reikia tikėti, kad egzistuoja blogis. Reikia pripažinti, kad žmonės pagal savo prigimtį atmeta aukojimąsi, ir jei jau pasuko priešinimosi Dievui keliu, nėra niekšybės ir nedorybės, kurių negalėtų padaryti. Būtina pasakyti, kad Tavo Įstatymas reikalauja pasiaukojimo, kad nėra lengva išlikti skaisčiu, nusižeminusiu ir garbingu. Ir aplamai, nėra lengva ir paprasta sekti Tavuoju Įstatymu. Bet visgi, Tavo valdžia švelni, Tavo našta lengva. Ne todėl, kad būtų lengva atsisakyti to, kas mumyse gyvuliška, kas nedorovinga, bet todėl, kad Tu pats mums padedi.
Jei kas nors Tau pasako ne, tuoj pat pradeda Tave neigti, o tuo pačiu neapkęsti gėrio, tiesos, tobulybės,–visa tai, ką Tu įkūniji. O kadangi toks žmogus regimu būdu negali Tavęs pasiekti, kad Tau išlietų savo pyktį, tai jis užsipuola Tavo Bažnyčią, niekina Ostiją, nuodėmiauja, skleidžia amoralumą, kelia revoliuciją.

****

Mano Jėzau, Tu surištas. Kur yra tie luošieji, raupsuotieji, aklieji, kurtieji, kuriuos Tu pagydei? Kur tie apsėstieji, kuriuos Tu išlaisvinai, tie nuodėmingieji, kuriems Tu atleidai, kur tie teisieji, kuriems Tu atvėrei amžinąjį gyvenimą? Kodėl jie visi neateina, kad sutraukytų pančius, kuriais surišo Tavo rankas?

****

Ir koks paradoksas. Tavo priešai vis dar bijo Tavo surištų rankų. Dėl to jie tave ir nužudys. Tavo draugai, greičiausiai, nesuvokia Tavo galios. Ir kadangi tvirtai Tavimi nepasitiki, jie pabėga nuo žmonių, persekiojančių Tave.
Kodėl? Akivaizdi blogio jėga. Tavo priešai taip stipriai pamilo blogį, bet jie, nors Tu esi pažemintas Tave surišusiais pančiais, suvokia visą Tavo galios jėgą... Ir bijo! Kad jaustųsi saugesniais, ruošiasi visą Tavo kūną nusėti žaizdomis, išlieti paskutinįjį Tavo kraujo lašą ir pamatyti Tave, paskutinįjį kartą iškvepiant. Net po to jie nenurimsta. Ir miręs keli jiems baimę. Tavo kapas užritinamas, o Tavo kūną saugo ginkluoti sargybiniai. Neapykanta Tau verčia juos būti budriais, jie suvokė, kad Tu nesunaikinamas.
Gaila, kad gerieji viso to taip aiškiai nemato. Jiems atrodo, kad Tu nugalėtas, pražuvęs... Jie bėga, norėdami patys išsigelbėti. Jie turi akis, jie turi ausis, bet tik tam, kad suvoktų sau pavojų. Taip jau yra, kad žmogus labiausiai jautrus tiems dalykams, kuriuos jis myli. Ir jei žmogus greičiau pastebi pavojų sau negu Tavo galią, tai todėl, kad jam sava gyvybė svarbiau nei Tavo garbė.
O Viešpatie, dažnai Tavo priešai dreba iš baimės prieš Tavo Bažnyčią, o aš, matydamas ją surištą, puolu į nusivylimą!

****

Ir vis tik, Tavo priešai ne be reikalo baiminosi! Tu prisikėlei! Nei pančiai, nei vinys, nei kapo akmuo, nei mirties galios nesulaikė Tavęs. Taip, Tu prisikėlei! Aleliuja!
Mano Viešpatie, pamokyk, ką aš galėčiau nuveikti Tavo Bažnyčiai, nuo kurios nutolo dalis jos vaikų, pasidavę amoraliems įpročiams ar neteisingų mokymų suklaidinti? Kaip apsaugoti Bažnyčią nuo išorės pavojų ir nuo vidaus blogybių, kurias sukelia nuolaidžiaujantys velniui ar nesąmoningai jam tarnaujantieji? Ar aš tik laukiu, bijausi, ar nemanau, kad viskas prarasta?
Mano Viešpatie, tūkstantį kartų – Ne! Savo galia Tu prisikėlei! Raiščius, kuriais Tavo priešai norėjo išlaikyti Tave mirties šešėlyje, Tu sutraukei! Tavo Bažnyčia iš Tavo prisikėlimo gauna jėgos įveikti visas kliūtis kelyje. Mūsų viltis – ne nuolaidžiavimas ar prisitaikymas prie mūsų epochos klaidų, mūsų viltis Tavyje, o Viešpatie!
Išklausyk mūsų prašymus, kuriais kreipiamės į Tave, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Atsiųsk, Jėzau, savo dvasią ir atnaujinki žemes veidą! (plg. Ps 104, 30)

Straipsnis parašytas 1952 m. ir skirtas Gavėnios susikaupimui.

2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Žygis už gyvybę 2017.03.25, Niujorko mieste


Kai kurios nuotraukos










(M. Gorre nuotraukos)

2017 m. vasario 6 d., pirmadienis

Žygis už Gyvybę


„Žygis už Gyvybę“ (angl. The March for Life) Vašingtone rengiamas kiekvienais metais nuo 1974-ųjų sausio, kai buvo minimos pirmos metinės kontraversiško sprendimo Roe v. Wade byloje, kuriuo Jungtinėse Valstijose buvo įteisintas mediciniškai nebūtinų abortų atlikimas.

Sausio 27 dieną dalyvavo daugiau nei pusė milijono žmonių.

("Crusade Magazine" nuotraukos)























Hugo Bos nuotr.

2017 m. sausio 8 d., sekmadienis

Fatimai - 100 metų


"Turbūt tik dabar, praėjus šimtmečiui, galime visiškai suvokti jos gilią tiesą ir prasmę"

„Mums siunčiama Fatimos žinia yra, po Šventojo Rašto, pats stipriausias ir darantis didžiausią įspūdį skundas dėl pasaulio nuodėmių. Ji kviečia visą Bažnyčią ir visą pasaulį giliai patyrinėti savo sąžinę, - pareiškė Leirijos-Fatimos vyskupas Antonio Marto, savo paskaitoje „Lectio Magistralis“, skaitytoje švenčiant Nacionalinę dieną Portugalijos katalikų universitete 2016m. vasario mėn.

„Įspūdingiausia ir nuostabiausia yra tai, kad žinios kontekstas ir turinys neapsiriboja tik tų mažutėlių, kurie matė apsireiškimą, asmeniniu tikėjimu. Taip pat ir ta konkrečia jų šalies situacija ar kokia nors tikėjimo tiesa“, - teigė ganytojas.

„Jos horizontas driekiasi per viso pasaulio istoriją: ji juntama pasaulio dėmesio centre ir visuose tragiškuose dvidešimtojo amžiaus istoriniuose įvykiuose. Turbūt tik dabar, praėjus šimtmečiui, galime visiškai suvokti jos gilią tiesą ir prasmę“- pasakė vyskupas.

1917

Trys piemenėliai - Liucija, Pranciškus ir Jacinta tada buvo dešimties, devynerių ir septynerių metų. 1917 m. gegužės 13-oji buvo saulėtas sekmadienis. Jau buvo po pietų, kai trys vaikai ginė savo avių bandą į ganyklą. Kuomet jie pasiekė vietą, kuri bus vadinama „Kova da Irijia“ (Irenos įduba), leido avims ganytis, o patys ėmė žaisti.

Staiga juos nustebino šviesos spindulys, kuris buvo toks ryškus, kad jie palaikė jį žaibu. Jie bėgo nuo kalvos žemyn ir pateko į krūmus. Tuo metu blykstelėjo antrą kartą, dar skaisčiau, negu pirmąjį. Nustebę jie sustojo. Nedidelio ąžuolo viršūnėje jie pamatė šviesos kamuolį, kurio viduryje sėdėjo moteris. Anot vaikų, “ji buvo visa baltai apsirengusi moteris, spindinti kaip saulė ir skleidžianti šviesą, kuri spindėjo šviesiau ir stipriau, negu krištolo stiklinė, pripildyta kristalo tyrumo vandens, pro kurį skverbėsi saulės spinduliai.” Jos neapsakomai gražus veidas „buvo nei liūdnas, nei linksmas, bet rimtas“, su švelnaus priekaišto išraiška. Jos rūbai atrodė nuausti iš šviesos. Dešinėje rankoje kabėjo rožančius. Tačiau jos veido bruožų Liucija negalėjo nupasakoti, nes ji neįstengė pažiūrėti į akinantį, dangišką veidą. „Nebijokite“, - tarė viešnia. „Aš - iš dangaus. - Atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia sekančių šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Po to jums pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą“.

Ką pasakė vaikams Dievo Motina „Kova da Irijia“?

Žinia labai paprasta: „Ar jūs norite savo kančias paaukoti Dievui kaip atgailą už nuodėmes, kuriomis Jis yra įžeidinėjamas, ir už nusidėjėlių atsivertimą? Aukokitės už nusidėjėlius. Kiekvieną dieną kalbėkite rožančių“. Atgaila ir malda. Atgaila, nes pasaulis labai įžeidinėja Dievą. Jis nutolo nuo jo kelio. Malda už sugrįžimą, kad vėl sugrįžtų į teisingą kelią. Tačiau svarbiausia paslapties dalis buvo paskelbta liepos 13-ąją dieną. Tą dieną Marija atskleidė vaikams paslaptį, kuri susideda iš trijų dalių.

Dievo Motina vaikams parodė pragarą, kuriame iš nusivylimo ir skausmo dejavo prakeiktieji bei šaukė milžiniškos ugnies apsuptyje.

Ponia, pilna gerumo ir liūdesio, kalbėjo: „Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano nekaltajai širdžiai. „Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika“. „Karas baigiasi, tačiau, jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais (mėnesių) šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji širdis triumfuos“.

Kiek svarbūs šie apsireiškimai mūsų dienomis?

A. Borelli Machado knygos, išleistos visame pasaulyje apie Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje, pratarmėje garsus Brazilijos katalikų filosofas Plinio Corrêa de Oliveira pažymi, kad “Vakarų Romos imperija baigėsi kaip katastrofa, aprašyta didžiojo krikščionių teologo Šv.Augustino. Viduramžių žlugimą numatė didysis pranašas Šv.Vincentas Fereras. Prancūzų revoliuciją nuspėjo kitas didis pranašas ir mokytojas Šv.Liudvikas Grinjonas de Monforas. Tačiau mūsų laikai, kurie taip pat gali baigtis dėl dar vienos katastrofos, turi didesnę privilegiją: mūsų Motina pati atėjo pas mus su savo žinia.

„Šv. Augustinas galėjo tik paaiškinti ateities kartoms, kas sukėlė tragediją, kurios liudininkas jis buvo. Šv. Vincentas Fereras ir Šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas veltui stengėsi atitolinti tragedijas – žmonės jų neklausė. O Mergelė Marija paaiškino nelaimių priežastis ir nurodė, kaip jų išvengti. Ji taip pat numatė būsimas katastrofas, jeigu nebus jos paklausyta.

„Bet kokiu atveju, pagal apreiškimų turinio pobūdį, taip pat ir pagal Mergelės garbingumą, Fatimos apreiškimai pranoksta visus kitus atvejus, kai Apvaizda atskleidė žmogui didžiąsias gresiančias istorijos tragedijas.

„Todėl galima drąsiai teigti, kad, nepaisant jokių prieštaravimų, Mergelės Marijos ir Taikos Angelo pasirodymas Fatimoje yra pats svarbiausias ir nuostabiausias dvidešimtojo amžiaus įvykis“.

Dievo Motina pažadėjo sušvelninti numatytas žmonijai bausmes


Dievo Motina pažadėjo sušvelninti numatytas žmonijai bausmes, jei pasaulis įvykdys jos prašymus. Šis apreiškimas aiškiai sako, kad, jeigu žmonija neatsisakys savo nuodėmių ir nedarys atgailos, bausmė neišvengiama. Todėl visa žmonija ir kiekvienas jos narys atskirai turi galimybę išvengti gresiančios bausmės. Jie privalo atsisakyti nuodėmės ir atgailauti. Jeigu to nebus, ateinančios bausmės nesustabdys niekas: nei religinių švenčių šventimas, nei maldos, nei nerimai, nei panika. Bausmė bus neišvengiama.

Todėl būtina, kad nusidėjėliai padarytų rimtą ir autentišką savo dvasinio gyvenimo ataskaitą. Tai reiškia, kad jie dėl Dievo meilės ar dėl Dievo teismo baimės turi pradėti bjaurėtis nuodėme, kad jie turi pasiryžti daugiau nebenusidėti ir gyventi pagal Dešimtį Dievo Įsakymų. Tai viena iš pagrindinių sąlygų, jeigu jie nori bausmės išvengti.

Mes tikrai galime įvykdyti šią sąlygą, kurią mums suteikia Fatimos žinia. Jei žmonija atgailaus, bausmė neištiks, nes Dievas pasigailės atgailaujančio nusidėjėlio. Kas svarbiau: klausti, ar bausmė ateis, ar kada ji ateis, ar kaip viskas bus? O gal veikti ir dirbti nuosekliai, kad ji niekada neateitų? Todėl geriau dirbkime ir veikime tokia linkme ir laukime ateities ramybėje, ir bus virš mūsų Dangaus Karalienės globojanti ranka. Turime gailėtis už save ir už visus, atmindami, kad malda gali nuversti kalnus. O visada turime atsiminti tą nušviečiantį Mūsų Motinos pažadą: „Galiausiai mano Nekaltoji širdis triumfuos!“

(M. Gorre, J. Saidl nuotraukos)

2016 m. gruodžio 24 d., šeštadienis




Ecce enim annuntio vobis gaudium magnum quod erit omni populo, quia natus est vobis hodie Salvator Christus Dominus in civitate Davi (Lk 2,10-11)


Lituania Christiana visus savo skaitytojus sveikina artėjančių švenčių proga.

Džiugių ir palaimingų šv. Kalėdų ir laimingų 2016!

2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Lygiai prieš 60 metų


Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskutinis ganytojo laiškas tikintiesiems 
(ištraukos)

Gyvendamas Birštone, vysk. T. Matulionis 1956 m. gruodžio 23 d. parašė šį ganytojinį laišką savo vyskupijos tikintiesiems.

Teofilius Matulionis,

Kaišiadorių Vyskupas,

siunčia ganytojišką sveikinimą Kristuje savo diecezijos tikintiesiems.

Brangūs ir Mylimieji Dieceziečiai !

Daugiau devynių metų gyvenimo toli nuo Diecezijos, gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir Kaišiadorių Diecezijos ribose apsigyventi.

Paminėjęs Jūsų gražius, kilnius, Mylimieji, gyvenimo bruožus ir veiksmus, ir drauge su Jumis jais pasidžiaugęs, turiu atkreipti visų Jūsų, Brangūs Dieceziečiai, dėmesį į kai kuriuos dalykus :

1. Šiemet sueina lygiai šimtas metų nuo tų šviesių dienų, kada vyskupas Motiejus Valančius pradėjo skelbti didįjį kryžiaus karą prieš girtybę Lietuvoje. Tai buvo nepaprastai drąsus ir labai reikalingas užsimojimas tais laikais, kada visos kryžkelės buvo nusėtos karčiamomis, o visų dvarų bravorai drauge su caro monopoliais liejo degtinę į visą mūsų kraštą. Po kelių metų atkaklaus darbo vyskupui Motiejui Valančiui pasisekė iškelti savo tautą į tokių blaivių šalių aukštį, kokio anuo metu jau buvo pasiekę skandinavai. Mūsų maža Lietuva tapo blaivi tikra to žodžio prasme.

Mūsų laikai, girtavimo atžvilgiu, turi daug panašumo su Valančiaus laikais ar net viršija juos. Juk mūsų laikais : krikštynos, sutuoktuvės, net laidotuvės, pobūviai-svečiavimai, visokie reikalų atlikinėjimai, be taip vadinamo « šimto gramų », be degtinės, o dažniausia be « naminės » — samagono, be girtuokliavimo neapsieina.

Tegul, Mylimieji, šie metai pas mus būna «Blaivybės šventieji metai». Kviečiu ir prašau visus Dieceziečius: tėvus —- motinas, sūnus — dukteris, senus — jaunus «Grabnyčių šventėje», kuri yra « Blaivybės šventė», vasario mėnesio antrą dieną, ar kitu patogiu laiku, padaryti iškilmingai ar privačiai blaivybės apžadą, negerti svaiginančių gėrimų : degtinės, samagono, konjako ir kitų alkoholinių gėrimų, jei ne visam gyvenimui, tai bent šiems ištisiems « Blaivybės Metams » ar bent pusmečiui.

Melskimės — prašykime Viešpaties per Švenčiausios Marijos užtarimą, kad duotų mūsų Tėvynei Blaivybės malonę.

2. Su šventu Povilu apaštalu primenu Jums, Brangūs Dieceziečiai, kad pas katalikus, katalikų Bažnyčioje, teisėta moterystė neišardoma. Pasiklausykite, ką šv. Povilas apaštalas apie šventos moterystės neišardomumą sako : « Ištekėjusi moteriškė yra surišta įstatymu, kolei vyras yra gyvas : bet jei vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo. Taigi vyrui gyvam teesant, ji vadinsis svetmoterė, jei bus su kitu vyru : bet jei jos vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo ir gali ištekėti už kito vyro » (Rom. 7,2-3) ; taip pat ir vyrams, kol gyva teisėta žmona, negali gyventi su kita moterimi : jei taip elgtųsi, vadintųsi svetmoteris : tik mirus žmonai, gali vesti kitą moterį ir tuomet nebus svetmoteris — susi-metėlis. Gyventi tat vyriškiui su moteriške ar moteriškei su vyriškiu nesusituokusiems bažnyčioje, be Bažnyčios palaiminimo, neleistina, yra sunki mirtina nuodėmė.

3. Tas pats šv. Povilas Apaštalas savo laiške korintiečiams sako : «Venkite paleistuvystės! Ar jūs nežinote, kad jūsų sąnariai yra šventykla jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo... Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne ! » (I Kor. 6, 18-20).

Arba vėl rašo efeziečiams : «Paleistuvystė ir bet koks susitepimas tenebūna nė minimas jūsų tarpe, kaip pritinka šventiesiems ; nei begėdystė, nei paikos šnekos, nei juokavimai ... nepritinka ... nes žinokite ir supraskite, kad nė vienas paleistuvis ar suteptas... neturi Kristaus ir Dievo karalystės tėvonystės » (Efez. 5, 3-5).

Saugokimės tad tų ir panašių neskaisčių dalykų, o visa širdimi pamilkime skaistybės dorybę ; venkime ne tiktai to, kas tą gražią angelišką dorybę galėtų sunaikinti, bet net ir to, kas galėtų ją aptemdyti. Nes ji yra kaip dailiai apdirbtas veidrodžio stiklas, kuris kiekvienu mažo kvapo pūstelėjimu apsitemdina. Skaistybę Šv. Raštas vadina brangiausia dorybe, nes sako : « Viskas, kas brangaus yra, yra čia ant žemės niekas prilyginus prie skaisčios sielos » (Sir. 1,10). Tat ir mes privalome savo širdyje aukštai vertinti tą brangią dorybę. Turime būti pasiryžę : « geriau mirti, nekaip širdies skaistybei mažiausią skriaudą padaryti », toks turi būti mūsų tvirtas pasiryžimas. Malda : « Sutverk, o Dieve, skaisčią širdį manyje » (Ps. 1,12) turi nuolat iš mūsų lūpų kilti prie Dievo sosto. Mes privalome prie kiekvieno Švenčiausiojo Sakramento aplankymo, prie kiekvienų šv. Mišių klausymo, prie kiekvienos šventos Komunijos priėmimo, prašyti Dieviškojo Atpirkėjo skaistybės dorybės ir kad Jis savo Širdies Žaizdoje ją paslėptų, kad jos nepražudytume. Ypatingai sėkminga yra malda taip pat tuo reikalu į Šventąją Dvasią, skaistybės Dvasią ir prie Jos skaisčiausios Sužadėtinės Mergelės Marijos. Atsiminkime Apaštalo žodžius, kad brangią skaistybės dovaną « mes nešiojame moliniuose induose » (2 Kor. 4,7), tai yra, kad silpni esame, kad be ypatingos Dievo malonės skaistybės dorybę sunku yra pilname spindėjime išlaikyti.

Malonu priminti, kad skaistybė pas lietuvius yra branginama ir joje stengiamasi gyventi. Juk nemažas yra Lietuvoje skaičius vyrų ir moterų, nevedusių-netekėjusių, skaisčiai gyvenančių. Arba vėl : tik skaisčiai nekaltybėje gyvenusieji sutuoktuvių metu, eidami prie altoriaus : jaunuolės gali pasipuošti rūtų vainikėliu, o jaunuoliai rūtų šakelę prisegti prie krūtinės. Nes žalia rūta yra skaistybės simbolis-ženklas.

4. Pagaliau, Brangiausieji, turiu priminti Jums Katalikų Bažnyčios, mūsų Motinos, mokslą apie negimusios žmogaus gyvybės panaikinimą, arba, kaip dabar sakoma «abortą». Taigi Bažnyčia mus mokina, kad negimusios gyvybės panaikinimas - abortas, kokiu nors laiku ar būdu bebūtų padarytas, yra tikra žmogžudystė, gyvo žmogaus nužudymas -užmušimas. Didelė, mirtina nuodėmė prieš V. Dievo įsakymą «Nežudyk» : tai nuodėmė šaukianti dangaus keršto.

Be to, tokia žmogžudystė yra didelis nusikaltimas ir prieš mūsų mažą, neskaitlingą lietuvių tautą. Nes tuo būdu sulaikomas mūsų tautos prieauglio skaičius.

Ši nuodėmė yra nusižengimas prieš Dievo įsakymą, pareikštą dar rojuje tebeesant pirmiesiems mūsų tėvams Adomui ir Ievai : « Aukite ir dauginkitės ».

Maldaukime tad Viešpatį Dievą, kad duotų mums malonę saugotis girtuoklystės, ištvirkavimo, žmogžudysčių, o teviešpatauja, tespindi mūsų tarpe blaivybė, skaistybė, Dievo ir tarpusavė meilė.

Telaimina Jus, Mylimieji Dieceziečiai, Visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia.

+ Teofilius, 
Kaišiadorių Vyskupas
Birštonas, 1956 m. gruodžio 23 d.